Agresyvus vaikas mokykloje: ką daryti tėvams

Telefonas suskamba darbo viduryje, o ekrane mokyklos numeris. Arba vakare atsidarote elektroninį dienyną ir vėl randate pastabą: „Stumdė klasės draugą“, „Grasino suolo kaimynui“, „Pertraukos metu smūgiavo bendraklasiui“. Pirmiausia apima gėda, tada pyktis, o vėliau lieka tylus nerimas: kas vyksta su mano vaiku? Jei jūsų agresyvus vaikas mokykloje vis dažniau tampa pokalbių su mokytojais tema, nesate vieni. Su tuo susiduria daugybė šeimų, ir beveik visada situaciją galima pakeisti.

Agresija mokykloje beveik niekada neatsiranda be priežasties. Už kumščio, riksmo ar įžeidžiančio žodžio dažniausiai slepiasi kažkas daugiau: nuovargis po ilgos dienos, nesėkmės moksluose, patyčios, pokyčiai šeimoje arba tiesiog dar neišmoktas gebėjimas suvaldyti stiprias emocijas. Šiame straipsnyje rasite, kada toks elgesys yra raidos dalis, o kada jau signalas, kodėl jis kyla, kaip bendradarbiauti su mokykla ir ką galite daryti namuose jau šiandien.

Agresyvus vaikas mokykloje: ar tai normalu?

Trumpas atsakymas: pavieniai konfliktai yra įprasta mokyklinio amžiaus dalis, o nuolatinė ar stiprėjanti agresija rodo, kad vaikui reikia pagalbos. Svarbiausia ne tai, ar vaikas kada nors pastūmė bendraklasį, o tai, kaip dažnai tai kartojasi, kokia forma ir kaip vaikas jaučiasi po to.

Kas normalu mokyklinio amžiaus vaikui

Gebėjimas sustabdyti impulsą ir pagalvoti apie pasekmes priklauso nuo prefrontalinės žievės. Ši smegenų dalis bręsta labai lėtai, net iki 25 metų. Todėl 6–9 metų vaikas, kuriam per pertrauką atėmė kamuolį ar kurį pašiepė prie visų, kartais sureaguoja rankomis greičiau nei žodžiais. Tai nemalonu, bet raidos požiūriu suprantama.

Dažniausiai tokie epizodai būna pavieniai ir susiję su konkrečia situacija: įkaitęs žaidimas, pralaimėjimas, nuovargis po ilgos dienos, alkis. Neretai agresyvumas padidėja ir adaptacijos laikotarpiu, pavyzdžiui, pirmoje klasėje, perėjus į naują mokyklą ar pasikeitus mokytojui. Jei po incidento vaikas nusiramina, gailisi, gali papasakoti, kas nutiko, ir priima pagalbą susitaikyti, greičiausiai jis tiesiog dar mokosi valdyti stiprias emocijas naujoje, įtemptoje aplinkoje.

Kada agresija jau nebėra „tik etapas“

Specialistai skiria dvi agresijos rūšis. Reaktyvi agresija yra impulsyvus atsakas į provokaciją ar nusivylimą. Proaktyvi agresija reiškia, kad vaikas sąmoningai naudoja jėgą, norėdamas kažką gauti ar parodyti pranašumą. Antroji kelia daugiau nerimo, nes gali peraugti į patyčias, t. y. pasikartojantį, tyčinį elgesį prieš silpnesnį vaiką.

Nerimauti verta, kai agresyvus vaikas mokykloje kelis kartus per savaitę įsivelia į konfliktus ir tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį, kai jis sužeidžia kitus, grasina ar taikosi į tuos pačius, dažniausiai silpnesnius vaikus. Dar vienas svarbus ženklas yra gailesčio nebuvimas: vaikas neigia akivaizdžius faktus ir visada kaltina kitus. Jei agresija pasireiškia ne tik klasėje, bet ir namuose, būrelyje ar kieme, arba kartu matote kitų pokyčių, tokių kaip nenoras eiti į mokyklą, prastas miegas, užsisklendimas ar krentantys pažymiai, laukti, kol vaikas „praaugs“, nebeverta.

Riba tarp laikino etapo ir rimtesnio signalo retai išryškėja iš vieno epizodo. Ją geriausiai parodo keli dalykai kartu: dažnis, forma, į ką agresija nukreipta ir kaip vaikas elgiasi po incidento.

Požymis	Dažniausiai normalu	Verta sunerimti
Dažnis	Pavieniai incidentai kartą per kelias savaites	Keli epizodai per savaitę, ilgiau nei mėnesį
Forma	Stumdymasis, šiurkštus žodis ginčo metu	Mušimas, spardymas, daiktų naudojimas, grasinimai
Priežastis	Reakcija į provokaciją, nuovargį, pralaimėjimą	Tyčinis elgesys be aiškios provokacijos
Taikinys	Įvairūs vaikai, dažniausiai bendraamžiai	Tie patys, silpnesni ar jaunesni vaikai
Po incidento	Nusiramina, gailisi, gali susitaikyti	Neigia, kaltina kitus, nerodo gailesčio
Aplinka	Tik tam tikrose situacijose: pertraukos, sportas	Mokykloje, namuose, būreliuose, kieme
Kiti pokyčiai	Nėra arba trumpalaikiai	Miego, nuotaikos, mokymosi sunkumai, nenoras eiti į mokyklą

Dažniausiai vaizdas būna mišrus: vienas požymis kelia nerimą, o kiti atrodo visai įprasti. Tai natūralu. Svarbiausia stebėti kryptį. Jei per kelias savaites elgesys rimsta, vaikas greičiausiai randa savo vietą. Jei stiprėja, laikas ieškoti priežasties, nes agresija visada kažką pasako apie tai, ką vaikas išgyvena.

Kodėl vaikas mokykloje elgiasi agresyviai

Agresija yra elgesys, o ne vaiko charakteris. Beveik visada ją galima paaiškinti: vaikas taip parodo, kad jam per sunku, o tinkamesnio būdo pasakyti tai jis dar neturi. Kai agresyvus vaikas mokykloje kelia rūpesčių, dažniausiai veikia ne viena priežastis, o kelios kartu. Todėl verta pažvelgti į visą vaiko dieną, ne tik į patį incidentą.

Emocijų reguliacija dar bręsta

Mokykla iš vaiko reikalauja labai daug savikontrolės: ilgai sėdėti, laukti savo eilės, kelti ranką, susitaikyti su pastabomis ir pralaimėjimais prie visų. Daugelis vaikų per pamokas susitvardo, bet įtampa kaupiasi, o prasiveržia per pertrauką, koridoriuje ar sporto salėje, kur taisyklės laisvesnės. Tai ne blogas auklėjimas. Vaiko savireguliacijos „baterija“ tiesiog išsenka greičiau nei suaugusiojo.

Nuovargis ir mokyklos krūvis

Pamokos, pailgintos dienos grupė, būreliai, namų darbai, o vakare dar ekranai. Daug vaikų gyvena pagal tvarkaraštį, kuriame beveik nėra laiko laisvam žaidimui ir poilsiui. Pavargęs, neišsimiegojęs ar alkanas vaikas reaguoja greičiau ir stipriau. Neatsitiktinai daugiausia konfliktų kyla prieš pietus ir paskutinėmis pamokomis. Kartais pakanka sutvarkyti miegą ir užkandžius, kad incidentų sumažėtų pastebimai.

Mokymosi sunkumai

Vaikui, kuriam sunkiai sekasi skaityti, rašyti ar skaičiuoti, kiekviena pamoka gali būti nuolatinio nusivylimo šaltinis. Nediagnozuota disleksija, diskalkulija ar kalbos raidos sunkumai dažnai slepiasi už „blogo elgesio“, nes vaikui lengviau būti laikomam chuliganu nei „kvailiu“ prieš klasės draugus. Jei agresija dažniausiai kyla tam tikrų pamokų metu ar prieš kontrolinius darbus, verta pasidomėti, kaip vaikui iš tikrųjų sekasi mokytis.

Patyčios ir konfliktai su bendraklasiais

Neretai agresyvus vaikas mokykloje pats yra patyčių taikinys. Jis gali atsakyti smūgiu į ilgą laiką kauptas pašaipas, atstūmimą ar provokacijas, kurių suaugusieji nemato. Mokytojas pastebi tik paskutinį epizodą, t. y. smūgį, o ne savaitę trukusias patyčias prieš tai. Todėl labai svarbu išklausyti vaiko versiją. Tyrėjai skiria ir atskirą grupę, vadinamuosius „skriaudėjus-aukas“: vaikus, kurie tuo pat metu ir tyčiojasi, ir patys patiria patyčias. Jiems pagalbos reikia dvigubai.

Pokyčiai šeimoje ir ADHD

Tėvų skyrybos, naujas brolis ar sesuo, persikraustymas, artimojo liga ar netektis gali sujaukti vaiko emocinį pasaulį. Tada mokykla tampa vieta, kur susikaupusi įtampa išsilieja. Vaikai taip pat mokosi iš to, ką mato: jei konfliktai namuose sprendžiami riksmu ar jėga, vaikas tikėtina perims tą patį modelį. Atskirai verta paminėti ADHD. Impulsyvumas ir sunkumai stabdant pirmą reakciją reiškia, kad vaikas smūgiuoja anksčiau, nei spėja pagalvoti. Tokiam vaikui bausmės padeda mažai, o struktūra ir aiškūs signalai padeda daug.

„Vaikai elgiasi gerai, jei gali. Jei vaikui nesiseka, vadinasi, kažkas jam trukdo, o mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra išsiaiškinti, kas būtent.“ — Dr. Ross W. Greene, vaikų klinikinis psichologas, knygos „The Explosive Child“ autorius, organizacijos „Lives in the Balance“ įkūrėjas

Suprasti priežastį yra pusė darbo. Kita pusė yra įvertinti, kiek skubiai reikia veikti. Kai kurie ženklai tiesiog rodo, kad vaikui sunkus laikotarpis, kiti prašo atidesnio stebėjimo, o dar kiti reiškia, kad laukti nebegalima.

Net jei atpažinote ženklus, kurie kelia didesnį nerimą, tai nereiškia, kad su vaiku kažkas iš esmės negerai. Tai reiškia, kad jam reikia suaugusiųjų, kurie veiktų kartu ir nuosekliai. Nuo pirmo pokalbio su vaiku iki bendro plano su mokykla yra keli aiškūs žingsniai.

Ką daryti tėvams: žingsnis po žingsnio

Pirmoji reakcija, išgirdus apie incidentą, dažnai būna emocinga: norisi iškart bausti, gintis arba ieškoti kaltų. Daugiau padeda ramus, nuoseklus veikimas. Tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas yra viena stipriausių priemonių, keičiančių vaiko elgesį.

1. Išklausykite vaiko versiją

Nepradėkite pokalbio vos vaikui įžengus pro duris, ypač jei jis pats dar susijaudinęs. Palaukite, kol jis pavalgys ir nusiramins. Tada klauskite atvirai ir be kaltinimų: „Papasakok, kas vyko prieš tai?“, „Kaip tu tuo metu jauteisi?“. Tikslas yra ne išteisinti ar pasmerkti, o suprasti, kas vaiką išmušė iš vėžių. Pasakykite aiškiai, kad mušti negalima, bet jausmai, kurie jį pastūmėjo, yra suprantami. Taip atskiriate elgesį nuo paties vaiko.

2. Susisiekite su mokykla

Neapsiribokite pastaba dienyne. Paprašykite trumpo susitikimo su klasės vadovu ir, jei reikia, su mokyklos psichologu ar socialiniu pedagogu. Rašykite ramiai ir dalykiškai, net jei viduje verda. Susitikime klauskite faktų: kada ir kur incidentai vyksta, kas nutinka prieš tai, kaip dažnai tai kartojasi, su kuriais vaikais. Kai agresyvus vaikas mokykloje elgiasi pagal tam tikrą dėsningumą, būtent šios detalės jį atskleidžia.

3. Sudarykite bendrą planą su mokytoju

Vaikui lengviausia keistis, kai namuose ir mokykloje galioja tos pačios taisyklės ir tie patys signalai. Susitarkite dėl kelių konkrečių dalykų: ką vaikas gali daryti, kai jaučia, kad pyktis kyla (pavyzdžiui, pakelti kortelę ir išeiti atsigerti vandens), kaip mokytojas praneš apie dieną ir kaip reaguosite namuose. Paprastas kasdienis grįžtamasis ryšys, kad ir trumpa žinutė apie tai, kaip sekėsi, padeda pastebėti ne tik blogas, bet ir geras dienas.

4. Mokykite alternatyvų agresijai

Draudimas mušti neišmoko, ką daryti vietoj to. Vaikui reikia konkrečių veiksmų, kuriuos jis gali pritaikyti pačią įtemptą akimirką: sustoti, kelis kartus giliai įkvėpti, pasitraukti ir kreiptis į suaugusįjį. Namuose repetuokite žaisdami. Suvaidinkite situaciją, kai kas nors atima daiktą ar pasišaipo, ir pabandykite kartu rasti žodžius: „Man nepatinka, liaukis“, „Aš einu pas mokytoją“. Tai, kas išbandyta ramiu metu, lengviau prisiminti įkaitusiu.

5. Stebėkite ir pastebėkite pažangą

Pokytis retai būna greitas ir tiesus. Po kelių gerų dienų gali ateiti prastesnė, ir tai normalu. Užsirašykite, kada kilo konfliktai ir kas jiems buvo bendra, bet dar svarbiau pastebėti sėkmes. Konkretus pagyrimas („Mačiau, kad šiandien, kai tave erzino, tu nuėjai pas mokytoją. Tai buvo labai drąsu“) veikia daug stipriau nei pastabos. Vaikas, kurio pastangas pastebi, turi priežastį jas kartoti.

„Bausmė gali trumpam sustabdyti nepageidaujamą elgesį, bet ji neišmoko vaiko, ką daryti vietoj jo. Ilgalaikį pokytį kuria tas elgesys, kurį nuosekliai mokome, kartojame ir pastebime.“ — Dr. Alan E. Kazdin, psichologijos profesorius, Jeilio universitetas, Yale Parenting Center įkūrėjas

Daugeliui tėvų lengviau, kai jie žino, ko tikėtis ir kiek laiko gali prireikti. Kiekviena situacija skirtinga, bet kelias nuo pirmojo skambučio iš mokyklos iki matomo pokyčio dažniausiai atrodo panašiai.

Kantrybė čia yra bene svarbiausias tėvų įrankis. Agresyvus vaikas mokykloje dažnai jau būna įstrigęs rate, kuriame jis tikisi pastabų, o suaugusieji tikisi naujo incidento. Tą ratą nutraukia nuoseklumas ir kiekvienos, net mažiausios, sėkmės pastebėjimas. Kaip atrodo ši pagalba, labai priklauso nuo vaiko amžiaus.

Agresija mokykloje pagal amžių

Pirmokas, stumdantis bendraklasį dėl vietos eilėje, ir aštuntokas, rašantis įžeidžiančias žinutes klasės grupėje, yra dvi labai skirtingos situacijos. Su amžiumi keičiasi ir agresijos forma, ir jos priežastys, ir tai, kas iš tikrųjų padeda. Todėl tai, kas veikia su septynmečiu, su trylikmečiu dažnai nebeveiks.

6–9 metai: fizinė, impulsyvi agresija

Šiame amžiuje agresija dažniausiai būna fizinė ir spontaniška: stumdymasis, spardymas, daiktų atėmimas ar mėtymas. Vaikas dar tik pratinasi prie mokyklos ritmo, o emocijas vis dar lengviau parodyti kūnu nei žodžiais. Labiausiai padeda paprastos, trumpos taisyklės, vizualūs signalai (pavyzdžiui, kortelė „man reikia pertraukėlės“), galimybė pajudėti ir greitas, konkretus pagyrimas už kiekvieną sėkmingą situaciją. Ilgi pamokslai šio amžiaus vaikui praeina pro ausis.

10–12 metų: žodinė ir socialinė agresija

Artėjant paauglystei fizinė agresija dažniausiai retėja, bet jos vietą užima žodžiai: pašaipos, pravardžiavimas, gandų skleidimas, sąmoningas kitų atstūmimas iš grupės. Vaikui vis svarbesnė tampa jo vieta tarp bendraamžių, todėl agresyvus vaikas mokykloje kartais tokiu elgesiu bando įgyti statusą ar apsisaugoti nuo pašaipų. Tokiame amžiuje verta daugiau kalbėtis apie empatiją, apie tai, kaip jaučiasi kitas, ir įtraukti vaiką į sprendimų paiešką: „Kaip manai, ką galėtum padaryti kitaip?“

13–14 metų: paauglystė ir agresija internete

Paauglystėje prie hormoninių pokyčių ir tapatybės paieškų prisideda dar viena erdvė: telefonas. Konfliktai vis dažniau prasideda ar tęsiasi klasės pokalbių grupėse ir socialiniuose tinkluose, o kibernetinės patyčios suaugusiesiems dažnai lieka visai nematomos. Paauglys retai nori kalbėtis „akis į akį“, todėl geriau veikia pokalbiai lyg tarp kitko: automobilyje, pasivaikščiojant ar kartu gaminant. Gerbkite jo autonomiją, bet išlaikykite aiškias ribas, taip pat ir dėl telefono naudojimo.

Kad būtų paprasčiau atpažinti, kas būdinga jūsų vaiko amžiui ir kur verta sutelkti pastangas, štai trumpa kiekvieno etapo apžvalga.

Kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, vienas dalykas nesikeičia: jam reikia jausti, kad suaugusieji yra jo pusėje, net kai jie nepritaria jo elgesiui. Deja, būtent tai dažniausiai pamirštama, kai tėvai pavargę, susigėdę ar supykę. Tada nesąmoningai pasirenkami žingsniai, kurie situaciją tik pablogina.

Ko vengti: dažnos tėvų klaidos

Kai iš mokyklos ateina jau trečia pastaba per savaitę, išlaikyti ramybę sunku net kantriausiems tėvams. Vis dėlto kai kurios reakcijos, kurios tą akimirką atrodo logiškos ar net būtinos, iš tikrųjų sustiprina tai, ką norime sustabdyti. Kai agresyvus vaikas mokykloje susiduria su griežtesne kontrole, bet negauna supratimo, problema dažniausiai tik persikelia kitur.

1. Fizinės bausmės

Pliaukštelėjimas ar kita fizinė bausmė vaikui perduoda aiškią žinią: stipresnis gali jėga priversti silpnesnį. Būtent tokį elgesį vaikas ir kartoja mokykloje. Tyrimai nuosekliai rodo, kad fizinės bausmės ilgainiui didina vaiko agresiją, o ne mažina. Lietuvoje bet kokios fizinės bausmės vaikams uždraustos nuo 2017 metų, tačiau net ir be įstatymo svarbiausia yra tai, kad jos tiesiog neveikia.

2. Gėdinimas ir etiketės

„Tu chuliganas“, „Iš tavęs nieko gero neišeis“, „Kodėl negali būti kaip brolis?“ Tokie žodžiai, ypač kartojami, vaikui tampa savotišku apibūdinimu, kuriuo jis pradeda tikėti ir pagal kurį elgiasi. Taip pat venkite pasakoti apie vaiko nesėkmes giminaičiams ar kitiems tėvams jam girdint. Vertinkite elgesį, ne asmenybę: „Šiandien tu sumušei draugą, ir tai buvo netinkama“ skamba visai kitaip nei „Tu blogas vaikas“.

3. Mokytojo kaltinimas vaiko akivaizdoje

Visai natūralu, kad tėvai nori apginti savo vaiką, o mokytojo požiūris kartais gali atrodyti šališkas. Tačiau jei vaikas girdi, kaip tėvai kritikuoja mokytoją, jis gauna leidimą nepaisyti mokyklos taisyklių ir priežastį kaltinti kitus. Jei nesutinkate su mokytojo vertinimu, aptarkite tai asmeniškai, be vaiko. Vaikui turi būti aišku, kad tėvai ir mokykla veikia kartu.

4. Problemos neigimas

„Mano vaikas taip nesielgtų“, „Berniukai visada pešasi“, „Praaugs“. Tokios mintys suprantamos, nes pripažinti problemą skaudu. Bet laukiant, kol viskas praeis savaime, elgesio modelis įsitvirtina, o vaikas vis labiau įstringa „problemiško“ vaiko vaidmenyje ir klasėje, ir mokytojų akyse. Pripažinti sunkumus nereiškia pripažinti, kad esate blogi tėvai. Tai reiškia, kad pasirinkote padėti.

Dauguma šių klaidų daromos ne iš abejingumo, o iš nuovargio ir noro kuo greičiau viską sutvarkyti. Padeda iš anksto žinoti, kaip galima sureaguoti kitaip būtent tomis akimirkomis, kurios dažniausiai išmuša iš pusiausvyros.

Situacija	Neveiksminga	Veiksminga
Vaikas grįžta po incidento	Iškart barti ir skirti bausmę	Leisti nusiraminti, vėliau ramiai išklausyti
Ateina pastaba el. dienyne	Atsakyti mokytojui emocinga žinute	Paprašyti trumpo susitikimo ir faktų
„Jis pirmas pradėjo!“	„Man nesvarbu, kas pradėjo“	„Suprantu, kad tave supykdė. Ką galėjai padaryti kitaip?“
Atkrytis po gerų dienų	„Vėl tas pats, niekas nesikeičia“	Priminti apie sėkmes ir aptarti, kas šį kartą sutrukdė
Vaikas kaltinamas patyčiomis	Neigti ir ginti vaiką bet kokia kaina	Išsiaiškinti faktus ir kartu su mokykla sudaryti planą
Gera diena mokykloje	Nieko nesakyti, nes „taip ir turi būti“	Konkrečiai pagirti už tai, kas pavyko

Nė vienas iš tėvų nereaguoja idealiai kiekvieną kartą, ir to nereikia. Svarbiau, kad vaikas matytų, jog suaugusieji taip pat mokosi. Jei sureagavote per aštriai, atsiprašykite. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip taisyti savo klaidas. Tačiau būna situacijų, kai net nuoseklios tėvų ir mokyklos pastangos neduoda rezultato, ir agresyvus vaikas mokykloje vis tiek negali sustoti. Tada reikia daugiau pagalbos.

Kada agresyviam vaikui reikia specialisto pagalbos

Kreiptis į specialistą nereiškia, kad tėvams nepavyko. Pagalbos verta ieškoti, jei po 6–8 savaičių nuoseklių pastangų elgesys nesikeičia, jei vaikas sužaloja kitus ar grasina, arba jei agresyvus vaikas mokykloje kartu tampa liūdnas, nerimastingas ar atsisako eiti į mokyklą. Amerikos pediatrų akademija (AAP) pabrėžia ir dar vieną signalą: jei vaiko elgesys jus taip išsekino, kad nebematote jame nieko gero, pagalbos reikia ir jums.

Lietuvoje pirmasis žingsnis dažniausiai būna mokyklos psichologas ir Vaiko gerovės komisija. Jei įtariami mokymosi sunkumai, vaikas nukreipiamas į PPT, o jei yra įtarimų dėl ADHD ar nuotaikos sutrikimų, šeimos gydytojas nukreips pas vaikų ir paauglių psichiatrą.

„Tėvai dažnai laukia, tikėdamiesi, kad elgesys pasikeis savaime. Tačiau ankstyva pagalba yra vienas stipriausių veiksnių, lemiančių, kaip vaikui seksis ateityje.“ — Dr. Harold S. Koplewicz, vaikų ir paauglių psichiatras, Child Mind Institute įkūrėjas

Kas padeda ir ko vengti, kai agresyvus vaikas mokykloje

Kai situacija įkaista, sunku prisiminti viską, kas buvo aptarta anksčiau. Todėl verta turėti trumpą atmintinę: kelis veiksmus, kurie tikrai padeda, ir kelis įpročius, kurių geriau atsisakyti net pačią sunkiausią dieną.

Nebūtina visko pakeisti iš karto. Pasirinkite vieną ar du dalykus, pradėkite nuo jų ir būkite nuoseklūs bent kelias savaites. Mažų, bet pastovių žingsnių vaikui užtenka, kad pajustų, jog suaugusieji veikia kartu ir yra jo pusėje.

Specialisto komentaras

„Tėvai, atėję į konsultaciją dėl vaiko agresijos mokykloje, dažniausiai pirmiausia klausia, ką jie padarė ne taip. Aš visada pradedu nuo kito klausimo: ką vaikas bando mums pasakyti savo elgesiu? Praktikoje dažnai paaiškėja, kad agresyvus vaikas mokykloje ilgą laiką jautėsi nesuprastas. Jam sunkiai sekėsi mokytis, jį erzino bendraklasiai arba jis tiesiog buvo pervargęs, o kumštis tapo vieninteliu būdu tai parodyti.

Didžiausią pokytį matau tose šeimose, kur tėvai ir mokytojai nustoja ieškoti kaltų ir pradeda veikti kartu. Kai vaikas jaučia, kad suaugusieji yra jo pusėje, net ir nepritardami jo elgesiui, jis daug lengviau priima taisykles ir mokosi naujų būdų reikšti pyktį.“

— Vaikų ir paauglių psichologė, Kaunas

Tėvų atsiliepimai

„Kai sūnus antroje klasėje kelis kartus per savaitę įsiveldavo į muštynes, maniau, kad tiesiog neišauklėjau jo. Susitikus su klasės vadove paaiškėjo, kad konfliktai beveik visada kildavo per lietuvių kalbos pamokas. PPT nustatė disleksiją. Kai jis gavo pagalbą mokantis, muštynių sumažėjo per kelias savaites.“
— Rasa, Kaunas

„Dukra šeštoje klasėje pradėjo tyčiotis iš vienos mergaitės klasės grupėje. Iš pradžių gyniausi ir sakiau, kad mano vaikas taip nedaro. Tik vėliau supratau, kad ji pati prieš tai buvo atstumta draugių ir taip bandė nepatekti į aukos vaidmenį. Padėjo pokalbiai su mokyklos psichologe ir tai, kad namuose nustojome ją barti ir pradėjome klausytis.“
— Jurgita, Vilnius

„Mums labiausiai padėjo paprastas susitarimas su mokytoja: kai sūnus jaučia, kad pyksta, jis gali išeiti atsigerti vandens. Kasdien gaudavome trumpą žinutę, kaip sekėsi, o namuose pagirdavome už kiekvieną gerą dieną. Po dviejų mėnesių pastabų dienyne beveik nebeliko.“
— Tomas, Klaipėda

Dažniausiai užduodami klausimai